Istorinis kontekstas

•Marija Pečkauskaitė gyveno prieškario laikotarpiu, taip pat pirmo pasaulinio karo metais.

•XIXa laikomas Lietuvos tautinio atgimimo amžiumi, P.Višinskis paveikė Marijos tautinį apsisprendimą ir paskatino įsijungti į patriotinį sąjūdį ir literatūrinį darbą. Savo dienoraščiu paremtoje apysakoje “Viktutė“ Daktaro Antano ir Viktutės santykių fone Pečkauskaitė išdėsto savo tautines pažiūras ir motyvus, kodėl ji, lenkiškai išauklėta, jaučiasi lietuvė ir nori dirbti savo tautai. Jos pavyzdys turėjo paskatinti ir kitas bajoraites imtis darbo.

•1863-1904 spaudos draudimas.  Neleidus leisti periodinių leidinių, pradėta leisti periodinė spauda užsienyje. P. Višinskis Marijos kūrinius vertė ir spausdino „Varpe” Šatrijos Raganos slapyvardžiu. Kun. K. Bukantas suvedė Pečkauskaitę su Tumu, ir ji pradėjo spausdinti savo kūrybą “Tėvynės sarge“, “Viltyje“, “Vilniaus žiniose“, “Draugijoj“ ir kitoj katalikų spaudoj.

 “Sename dave“

Įdomiausias ir reikšmingiausias Šatrijos raganos kūrinys yra apysaka „Sename dvare“. Tai autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie XIXa. Antros pusės Lietuvos dvarą.

Apysaka “Sename davare“ parašyta 1922m, jis priskiriamas prie Neoromantizmo kūrinių. Neoromantizmas – terminas, dažniausiai vartojamas apibūdinti 1890–1920 antipozityvistinėms kūrybos kryptims, kritikuojančioms racionalizmą ir natūralizmą. Juo nusakomas literatūros, įgijusios realizmo ir modernizmo patirties, grįžimas prie romantizmo estetikos. Neoromantizmo sąvoka įvardijama romantiškiausia modernistinės kūrybos linkmė, modernizmą traktavusi kaip romantizmo atnaujinimą. Lietuvių literatūroje jo sąvoką įtvirtino Balys Sruoga, kritikos straipsniais eksplikavo Juozapas Albinas Herbačiauskas, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Juozas Tumas-Vaižgantas, Šatrijos Ragana, Jonas Grinius, Vincas Mykolaitis-Putinas, Jonas Aistis, Petras Juodelis. Lietuvoje neoromantizmas pasireiškė stipriai romantizuotu modernizmo variantu, prasidėjusiu Herbačiausko ir Čiurlionienės-Kymantaitės publikacijomis Gabijoje (1907) ir klestėjusiu per visą XX a. I pusę. Rašytojams vis drąsiau perimant modernistinės kūrybos nuostatas, kito ir tipologinių pradų santykis neoromantinėje kūryboje, todėl išskirtini trys neoromantizmo raidos etapai:

1) modernistinis romantizmas – Herbačiauskas, Kymantaitė-Čiurlionienė, Vydūnas, Vincas Krėvė, Liudas Gira, Vaižgantas, Šatrijos Ragana;

2) romantiškasis modernizmas (simbolizmas, impresionizmas) – Sruoga, Faustas Kirša, Mykolaitis-Putinas, Ignas Šeinius, Julijonas Lindė-Dobilas;

3) romantiškasis postavangardizmas – Bernardas Brazdžionis, Aistis, Antanas Miškinis, Kazys Boruta, iš dalies Salomėja Nėris. Lietuvių neoromantikų estetikoje pirmą kartą lietuviškai buvo reflektuota kūrybos esmės, meninio vertingumo ir nacionalinio savitumo problemos. Neoromantizmas lietuvių literatūroje – tai kosminio vizionizmo ir dainiškosios lyrikos, poetinės istorinės dramos ir padavimų prozos klestėjimo metas. Šiai kūrybai būdingas lyrizmas, gamtos poetizacija, tautosakos stilizacija, meilės jausmo psichologinės atodangos, transcendentinės pasaulėjautos, prigimties balso ir grožio, neatsiejamo nuo dvasingumo, manifestacijos bei laisvos meninės formos, improvizacijos, spontaniško intuityvumo, metaforų ornamentikos, garsinio, muzikinio prado akcentavimas.

Neoromantizmas yra pirmoji lietuvių literatūros kryptis, siekusi naujesnio, problemiškesnio kūrybos suvokimo.  Ją galima skirstyti į ankstyvąją ir moderniąją.

Ankstyviesiems neoromantikams būdingi bruožai:

1. Jie siekė suprasti savo tautos dvasią, sukurti savitą tautinį stilių, sumoderninti kūrybos pasaulėvaizdį; todėl kreipė žvilgsnį į tai, kas nematoma (vidiniai išgyvenimai, regėjimai, slapti patyrimai), į tai, kas nepasiekiama (visatos, kosmoso gelmės) ir neišsprendžiama

(tikėjimo, Dievo problematika).

2. Ilgesys kažko kito – trokštamo ir nepasiekiamo – yra psichologinis neoromantizmo pamatas. Todėl atsigręžiama į romantizmą, į jo stiprius jausmus, į praeities aukštinimą, į žmogaus ir gamtos ryšį, į paslaptingumo jutimą.

3. Ankstyvųjų lietuvių neoromantikų   idealizmas skatino   keisti   gyvenimą, aukotis dėl idealų, žadino viltis. Neoromantikai siekė savo tautos kultūrą išvesti į pasaulį, mintis apie „tautos dvasią“ išreikšti naujoje kūryboje.

4. Garsiausi šio laikotarpio neoromantikai yra J. A. Herbačiauskas, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, Šatrijos Ragana, V. Krėvė, Vaižgantas.

5. Neoromantizmas, išplitęs Europos literatūrose, yra atnaujintas, sumodernintas   romantizmas. Neoromantizmo paveikti yra B. Sruoga ir V. Mykolaitis-Putinas. Vėlyvasis neoromantizmo etapas – modernieji neoromantikai (J. Aistis, S. Nėris, B. Brazdžionis, A. Miškinis). Vienas skiriamųjų neoro¬mantizmo bruožų yra idealizmas, reiškiantis dvasinio idealo taikymą gyvenimui ir menui. Ankstyvojo neoromantizmo bruožai ryškūs Šatrijos Raganos kūryboje.

Reklama
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Create a free website or blog at WordPress.com.

%d bloggers like this: